Psichoterapeutas Dainius Jakučionis: kodėl atidėliojame, nors žinome, kad vėliau bus dar sunkiau?
Atidėliojame ne visada todėl, kad trūksta valios ar nemokame planuoti laiko. Kartais už minties „padarysiu vėliau“ slepiasi visai kas kita – nerimas, diskomfortas ir noras kuo greičiau nuo jų pabėgti. Kodėl smegenys renkasi dabartinį komfortą, kodėl patarimas „tiesiog imk ir daryk“ dažnai neveikia ir kaip išmokti veikti net tada, kai jaučiame nerimą? ECOSH pakalbino gydytoją psichoterapeutą Dainių Jakučionį. Daugiau nei 17 metų kūno ir psichikos sąveikos klausimais besidomintis Dainius savo darbe jungia klinikinę patirtį ir moksliniais tyrimais pagrįstas žinias.
Kodėl žmogus atidėlioja net tada, kai puikiai žino, kad vėliau dėl to jausis dar blogiau?
Dainius Jakučionis: Iš dalies dauguma žmonių nežino, kad vėliau jausis dar blogiau. Jie tik iš ankstesnės patirties numano, kad taip gali būti, bet dažniausiai apie ateitį negalvoja. Smegenys yra susitelkusios į dabartį. Kad pamatytume save ateityje ir suvoktume, jog vėliau dėl savo pasirinkimo galime jaustis blogai, turime apie tai sąmoningai pagalvoti.
Tačiau net jeigu jau žinau, kad vėliau jausiuosi blogiau, vis tiek esu linkęs dabartinį komfortą iškelti aukščiau už būsimą. Kitaip tariant, aukojame ateities komfortą dėl dabartinio. Tiesiog taip veikia mūsų smegenys. Mums svarbu, kad tai, kas vyksta dabar, būtų gerai ir komfortiška, todėl apie ateities pasekmes dažnai galvojame mažiau.
Kas iš tiesų sieja nerimą ir atidėliojimą?
Dainius Jakučionis: Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip du visiškai skirtingi dalykai. Tačiau nerimas dažniausiai yra susijęs su ateitimi, o atidėliojimas – su užduotimis, kurias turėsime atlikti ateityje.
Jeigu turiu atlikti užduotį, kurios rezultatas ar deadline’as yra ateityje, galiu pradėti jausti nerimą dėl jos kokybės ar galutinio rezultato. Tada dėl didesnio nerimo jaučiu diskomfortą dabartyje ir imu veiklą atidėlioti. Taip šie du dalykai ir susijungia.
Kodėl mums taip sunku išbūti situacijose, kurių negalime kontroliuoti ir kurių baigties nežinome?
Dainius Jakučionis: Tai labiau susiję su diskomfortu, kurį jaučiame šiuo metu. Tiesiog mes norime žinoti, kas bus, nes mūsų smegenims svarbus užtikrintumas – užtikrintumas suteikia saugumo jausmą. O jeigu nežinome, kaip viskas bus ateityje ar koks bus rezultatas, pradedame jausti nerimą ir dėl to mums sunku išbūti dabartinėje situacijoje. Mes netgi norime iš jos pasitraukti, norime pabėgti, atidėti tai, ką turime padaryti. Tai vadinama patyriminiu vengimu – žmonės tiesiog bando išvengti situacijos ir nemalonių pojūčių, kuriuos ji sukelia šiuo metu.
Kodėl patarimai „nusiramink“, „negalvok apie tai“ ar „tiesiog imk ir daryk“ dažnai nepadeda, nors ir atrodo visiškai logiški?
Dainius Jakučionis: Nes taip neveikia mūsų smegenys. Jeigu mes galėtume tiesiog padaryti – tai mes ir padarytume. Viskas labai paprasta. Jeigu galėtume nusiraminti – tai mes ir nusiramintume. Jeigu galėtume apie tai negalvoti – mes ir negalvotume. Todėl tokie patarimai dažnai nepadeda. Nors kažkam gali atrodyti ir logiška. Jeigu galėčiau tai padaryti, aš taip ir padaryčiau. Kadangi negaliu, tai man nepadės kažkieno pasakymas iš šalies.
Ar psichologinis atsparumas reiškia, kad žmogus mažiau nerimauja, ar kad išmoksta kitaip elgtis net ir jausdamas nerimą?
Dainius Jakučionis: Psichologinis atsparumas reiškia, kad žmogus gali jausti nerimą ir visas kitas emocijas. Jis gali jausti ir pavojų. Tiesiog jis kitaip reaguoja į tas situacijas. Jis žino savo galimybes, žino, kaip būtų galima situacijas įveikti, iš jų galbūt išeiti, todėl jaučiasi truputėlį geriau. Tai nereiškia, kad jis visiškai nejaučia jokio nerimo ar kitų nemalonių emocijų. Jis jas jaučia, bet vis tiek toliau daro.
Ar savo kasdienybėje vartojate maisto papildus, kurie, jūsų požiūriu, gali padėti palaikyti gerą savijautą, nervų sistemos veiklą ir atsparumą stresui?
Dainius Jakučionis: Aš juos renkuosi sveikatingumui ir ilgaamžiškumui – net nežinau, ar tai tiesiogiai siečiau su psichikos sveikata. Renkuosi omega-3, vitaminą D ir magnį. Šią trijulę renkuosi visada. Vitamino D kiekį, aišku, verta pasitikrinti – įvertinti jo koncentraciją organizme ir vartoti papildomai, jeigu jo trūksta. Omega-3 taip pat renkuosi nuolat. O magnį vartoju bisglicinato forma – jį renkuosi tam, kad miegas būtų ramesnis. Ir žiūriu į kokybę, gamintojus. Pasitikrinu informaciją apie gamintoją internete, pažiūriu, kokių atsiliepimų jis turi, ar jie turi kokių nors trečiosios šalies laboratorinių tyrimų ir panašiai. Kad žinočiau, jog produktas yra kokybiškas ir kad jame iš tiesų yra tai, kas nurodyta etiketėje.
Ką žmogus galėtų padaryti tą akimirką, kai pagauna save vėl vengiant ar atidėliojant tai, kas kelia diskomfortą?
Dainius Jakučionis: Pirmiausia žmogus turėtų sustoti. Tiesiog fiziškai sustoti daryti veiksmą, kai pajaučia tą jausmą, tą norą ar impulsą atidėlioti. Tada kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Pabūti su tuo jausmu iš tikrųjų. Pabūti su jausmu reiškia atkreipti dėmesį į fizinį pojūtį, kurį tuo metu jauti kūne. Tai gali būti tam tikras diskomfortas, kurį žmogus tikrai pajus fiziškai. Ir tada leisti sau pabūti su tuo jausmu tol, kol jis sumažės.
Kitas dalykas, kurį dar galiu pasiūlyti, yra toks vadinamasis „5 minučių kančios“ pratimas. Kai pajaučiu norą atidėlioti ir man sunku išbūti su tuo diskomfortu, aš galiu nuspręsti, kad šią veiklą (kažkokią tai užduotį ar kažkokį tai darbą) darysiu tik 5 minutes. Ir po 5 minučių aš nuspręsiu, ar aš noriu tęsti, ar nenoriu tęsti. Dažniausiai po 5 minučių aš noriu tęsti vien tik dėl to, kad aš pastebiu ir pamatau, kad nieko blogo neatsitinka, jeigu aš pradedu daryti. Tai labai įdomus pratimas ir labai veiksmingas. Man 100 procentų veikia visą laiką, kai aš tik jį pradedu daryti.
Suprasti, kodėl vengiame, neužtenka. Ko dar turime išmokti, kad iš tiesų pradėtume elgtis kitaip?
Dainius Jakučionis: Pradėti elgtis kitaip. Ir tą daryti nuo labai mažų žingsnių, nuo absurdiškai mažų žingsnių. Nuo tokių mažų žingsnių, kad atrodo, kad net nereikia pastangų jokių įdėti. Ir kai mes, siekdami savo kažkokio tai tikslo ar kažkokio pokyčio, tą labai mažą žingsnį padarome, mes save pagiriame už tai ir toliau darome truputėlį didesnį žingsnį. Kai padarome tą žingsnį ir vėl pagiriame save. Tada darome dar didesnį žingsnį. Ir taip toliau. Kol mes įgyvendiname savo pokytį, kurio norime.
Koks buvo jūsų pranešimo, kuris buvo ECOSH 7-ojo gimtadienio renginyje, pagrindinis tikslas?
Dainius Jakučionis: Pranešimo tikslas – padėti pastebėti tą patį diskomfortą. Pastebėti, kurioje kūno vietoje tas diskomfortas yra, ir išmokti su tuo diskomfortu būti. Vienas pranešimas tikrai nepadės išmokti, bet bent jau padės sužinoti, kad jisai ten yra ir ką su juo daryti. Tai vėliau žmogus tiesiog gali praktikuotis buvimą su tuo diskomfortu.
